2005 m. kovo 29 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtinta nauja Viešosios Policijos specialisto (Nepilnamečių Reikalų Policijos Pareigūno) Tarnybinės veiklos instrukcija.

Keletą šios instrukcijos punktų:

Nepilnamečių reikalų policijos pareigūnas aptarnaujamoje teritorijoje:

• darbą planuoja taip, kad pagrindinė jo dalis būtų skirta vaikų teisės pažeidimų prevencijai aptarnaujamoje teritorijoje;

·        rengia, dalyvauja rengiant ir įgyvendinant kartu su kitais policijos padaliniais, vietos savivaldos, kitomis valstybinėmis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis prevencijos programas, tikslines policijos, kitas socialinės paskirties priemones, susijusias su vaikų teisių apsauga, jų teisės pažeidimų, narkomanijos prevencija ir užkardymu;

Nurodytų kategorijų vaikus pagal galimybes būtina įtraukti į visas bendrosios prevencijos priemones , kartu su suinteresuotomis institucijomis spręsti jų užimtumą bei , atsižvelgus į visus rizikos faktorius , dirbti su jais ir jų aplinka individualiai , siekiant padėti jiems integruotis į aktyvų , prasmingą ir visavertį visuomenės gyvenimą.

           Vaikai padaro nusikaltimus dėl pačių įvairiausių priežasčių. Didelę įtaka tam turi šeimos , kuriose jie auga. Šeimų nedarnumas bei nestabilumas arba visiškas nesirūpinimas savo vaikų auklėjimu – tai pagrindinės priežastys, skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą. Tačiau yra nemažai jaunų teisės pažeidėjų, kurie auga sėkmingomis laikomose šeimose. Įtakos turi ir aplinka , kurioje vaikas auga , ir tai , su kuo bendrauja , kaip praleidžia laisvalaikį.

Galima diskutuoti, kurios iš minėtų bei nepaminėtų priežasčių turi didesnę ar mažesnę reikšmę ir įtaką nusikalstamumui. Tačiau neturėtų kelti abejonių tai, jog kuo ankstyvesnėje stadijoje visuomenei pavyktų pastebėti nusikalstamą elgesį sąlygojančias priežastis bei jas nutraukti, tuo daugiau problemų ji galėtų išvengti ir užsitikrinti saugesnę ateitį.

            Daug lengviau dirbti su prasikaltusiais vaikais tradiciniais metodais, nesukant galvos, raminant save mintimis, kad visų maištaujančių, įskaudintų ir skriaudžiamų vaikų nuo gatvės pagundų ir klystkelių neapsaugosi. Vis dėlto pasirinkome naujų idėjų ir permainų kelią , nors tai patiko ne visiems , nes kilo daug grėsmių dėl klubo ilgalaikiškumo , finansinių galimybių bei tikslingumo.

Ne kiekvienas Vilniaus miesto mikrorajonas turi savo vaikų klubą, į kurį galėtų rinktis ne tik galinčių už įvairius užsiėmimus mokėti tėvų vaikai , bet ir sunkiai besiverčiančių ar asocialiai gyvenančių šeimų atžalos. Klubą, kurio durys būtų atviros ir tiems , kurie jau buvo nesyk patekę į teisėsaugos akiratį. Šiais laikais viskas brangiai kainuoja. Bet Vilniuje , Justiniškėse , policijos komisariato pašonėje , toks klubas jau veikia penktuosius metus. Jį lanko apie 200 vaikų , 40 - 60 jų , turintys įvairių problemų (materialinių , psichologinių , socialinių , priklausomybės ir kitų).

Prasidėjo viskas nuo to, kad reikėjo sutvarkyti seną, ilgus metus remonto nemačiusį pastatą savo jėgomis (be valdiškų pinigų), teisiškai įregistruoti analogo Europoje neturintį klubą, suplanuoti būrelių veiklą, ir, svarbiausia, įtraukti į visa tai vaikus. Reikėjo sukti galvą ir dėl  remonto. Niekas iš kart neįteikė raktų nuo jaukiai įrengto klubo durų. Nori dirbti , pasiraitok rankoves , ieškok rėmėjų. Tai neišgąsdino. Teko pagalbos prašyti ir verslininkų. Juk jie taip pat turi vaikų. Beje, ir problemų dėl jų. Kas maišą cemento, kas langus atvežė. Daugelis patalpų buvo įrengta iš statybinių medžiagų likučių. Tiesa, dabar atvažiavę svečiai stebisi, kad taip gražiai sutvarkyta. Dirbę statybininkai nepagailėjo laiko ir išmonės.

Kodėl būtent policijos pareigūnai inicijavo tokį klubą?  Ką vaikas veikia, grįžęs iš mokyklos? Kur nukreipia savo neišsenkančią energiją? Kaip apsaugoti savo atžalą nuo neigiamos įtakos ir blogų kompanijų? Tokie klausymai jaudina daugumą tėvų. Policijos pareigūnams taip pat rūpi šie dalykai – jie ne tik iš statistikos pažįstami su jaunimo nusikalstamumu.

Kalbant apie nepilnamečių nusikalstamumo ir narkomanijos prevenciją pagrindinė institucija, iš kurios daug ko tikimasi, yra policija. Tačiau, iš kitos pusės, vyrauja nuomonė, kad policija mažiausiai gali padėti vaikui. Žalingiausia nuostata, susiformavusi apie policijos pareigūnus – jie tik baudžia ir sukelia sunkumus, bet nepadeda spręsti problemų. Jie netraktuojami kaip vaiko pagalbininkai. Mes dirbdami savo darbą ir įgyvendindami projektus norime pakeisti šį klaidingą įvaizdį.